Liublino vaivadija (1793)

Liublino vaivadija (lenk. Województwo lubelskie) buvo trumpalaikis Abiejų Tautų Respublikos, Mažosios Lenkijos provincijos administracinis teritorinis vienetas, egzistavęs nuo 1793 m. iki 1795 m. dabartinės Lenkijos rytuose. Vaivadija šiaurėje ribojosi su Mazovijos vaivadija, rytuose su Bresto vaivadija, pietuose su Vakarų Galicija ir vakaruose su Sandomiro vaivadija.

Istorija

Vaivadija buvo įkurta 1793 m. lapkričio 23 d. Gardino seimo nutarimu iš šiaurinių buvusios Liublino vaivadijos žemių. Lenkijos Karalystės Seime vaivadija turėjo savo atstovus: vaivadą ir kaštelioną bei šešis atstovus renkamus ketveriems metams (po du iš visų trijų apskričių).

Po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atiteko Habsburgų monarchijos Vakarų Galicijai.

Suskirstymas

Vaivadiją sudarė trys žemės:

• Liublino žemė;
• Stenžicos žemė;
• Krasnistavo žemė.

Literatūra

• Volumina legum t. 10 Konstytucje Sejmu Grodzieńskiego z 1793 roku, Poznań 1952